Things aren’t what they seem

Šiandien vėl norisi rašyti. Maloniai šildo saulė, akį lepina ryški dangaus žydrynė, mano ranką šildo plati jo plaštaka. Užsimerkusi šypsausi ir leidžiu saulei myluoti mano veidą… Atrodo, kad pavasarinis vėjas išsklaidė visus liūdesio debesis, atnešė gūsį tyro džiaugsmo ir nebylų pažadą apie geresnes dienas. Mano širdis perpildyta meilės, mintys apie mylimus žmones kutena mano sielą.

Noriu rašyti apie močiutės rankas. Kai buvau maža, su pasigėrėjimu žiūrėjau į tas tvirtas moteriškas rankas, minkančias tešlą bandelėms, lyginančias milžiniškas paklodes, ravinčias piktžoles ar sunkiai nešančias kibirus, pilnus vandens. Stebėdavau kiekvieną pulsuojančią išsišovusią veną, odos lopinėlį, nubrozdinimą ar įpjovimą, kartais žemių pilnas panages, kurias linksmai čiauškėdama ji valydavosi mažu peiliuku. Kiek kartų esu tai mačiusi… Ir dabar, kaskart, kai grįžtu namo, močiutė laiko mano delną savajame ir glosto jį. Jaučiu jos pirštų galiukų šiurkščią ir suskilinėjusią odą. Tada vėl ir vėl prieš akis lekia prisiminimai iš vaikystės. Šypsodama žiūriu į gyvenimo raukšlėmis išvedžiotą tokį mylimą jos veidą ir apkabinu - nežinau kaip kitaip išreikšti dėkingumą už tą rūpestį ir meilę mums…

Ir pajutusį tvirtą rankos spustelėjimą atsisukau. Šviečia saulė ir širdyje kaip tvėrimo dienoje ramu…

Šią bežvaigždę šaltą ir vienišą naktį,

ką glaudi prie savęs?

Kieno šaltas pėdas šildai?

Kieno sapnus sergėji?

Aš panyru į muziką…

Giliai giliai giliai….

Žvaigždė ką tik nukrito. Viena…

Sugalvok norą!

Kad suprastum, kokia tyla mano širdyje, išklausyk Fatboyslim “Song for Shelter” pirmąsias tris minutes…. O gal ir iki pat pabaigos, jei sugebėsi leisti jai paliesti širdį…

Su pirmaisiais akordais atmintis sparčiai neša mane prie jūros, kur šviečia rudeniška saulė, šypsosi mano širdžiai mieli ir brangūs draugai, medžiai geltonuoja ir raudonuoja savo puošniomis karūnomis, saulė bučiuoja veidą, girdisi juokas, gali užuosti drėgną žemę… Ruduo ir Oslas bene nuostabiausias derinys… Po visų Londono mūrų, betono ir stiklo tas miestas atrodo kaip milžiniškas parkas. Miestas nenustelbia gamtos, priešingai - atrodo labai darniai į jį įkomponuotas…

Skandinavų šalys turi savyje kažkokio paslaptingo tylėjimo, kurį mes visi turime savo sieloje, kurio taip gera klausytis ir tiesiog jausti laiko tėkmę, savo būtį joje. Juk taip dažnai sėdėdami autobusuose, laukdami viešojo transporto ar tiesiog skubėdami gyventi, pamirštame tikrąją gyvavimo, gyvenimo prasmę. Rutina ir būtinybė tą rutiną įgyvendinti  nustelbia mūsų pamąstymus, lėtą plaukimą, mėgavimąsi viskuo, kas aplinkui. Net užmirštame palepinti savo įnorias sielas, pamirštame mylėti ir rūpintis… Ir tik grįžę prie gamtos, nors akimirką pasidarę stebėtojais ir tyrėjais, grįžtame prie savęs, įsiklausome atidžiau ir išgirdę darnų savo širdies plakimą suprantame, kad tikrai esame. Tada taip gera pakelti akis į dangų, užsimerkti ir besišypsant rinkti saulės spindulius ir mėgautis akimirkos grožiu…

Keliaudama aš mėgavausi savo mylimų žmonių buvimu šalia, ilgėjausi tų, kurių jau taip seniai nemačiau, laikiau juos savo širdyje ir mintimis apkabinau kiekvieną iš jų, nusiploviau nevykusio įsimylėjimo dulkes nuo širdies ir paruošiau ją kažkam ypatingam - kažkam, ką atneš jūros bangos ar vėjai… Ir leidžiantis saulei, kai išryškėja visi kontrastai, skaičiavau laivų bures… Kiek daug žmonių - laivų praplaukia per visą mūsų gyvenimą. Su vienais plauki tik kurį laiką ir po to keliai išsiskiria, o kiti plauks iki tol, kol galiausiai milžiniška audra paguldys laivą ant dumblėto vandenyno dugno….

Grįžau į rutiną, bet grįžau jau kitokia. Jaučiu, kad gyvenu, kad laukia dar tiek nuostabių dalykų priešaky… Ir šiąnakt pažvelgsiu į miegančią savo tylią svajonę, nusišypsosiu ir jau nebelauksiu nieko - gyvensiu šia akimirka ir jos nuostabumu…

Nuotraukos P. Gliuck Ogar

Šiandien sėdėjau ant mūsų namo stogo, po to, kai darbininkai išsinešdino nuo pastolių, ir galėjau sau netrukdoma jais užsiropšti į patį viršų. Gėriau savo mėgstamą “trys viename” kavą, jaučiau, kaip šaltukas kandžioja pirštų galiukus ir skruostus ir stebėjau apylinkes. Taip nuostabiai matosi dangoraižių viršūnės, parėmusios žydrą rudenėjantį dangų… Tas slapukas ruduo taip palengva sėlina į mūsų kaimynystėje esantį parką: dažo geltonai ir raudonai klevo lapus, lėtais gelsvais potėpiais užkliudydamas žolės viršūnes, vydamas užsibuvusius paukščius į pietų pusę, rinkdamas sunkius lietaus debesis… Atrodo, kad tik išskridus paskutiniam paukščiui medžiai pagaliau pasiduos ir leis nukristi paskutiniams lapams. Kol dar kažkas atskrenda ir nutūpia ant jų šakų ir žaismingai čirpia, tol jie nepasiduoda rudens įkalbinėjimams kuo greičiau pasiruošti artėjančiai žiemai… “Ir keisti tie medžiai - ima rudenį ir nusirengia”.

Jau seniai įsileidau rudenį į širdį Šopeno, Bacho, Mocarto garsais, melancholija ir ilgesiu. Bet tas keistas jausmas, gimęs prieš daugiau nei mėnesį, šildo krūtinę, maloniai tvinkčioja smilkiniuose, priartėjus virpa visu kūnu, verčia šypsotis ir net nubraukti ašarą. Bet taip lengva lengva. Vėl - laukimas, naivios svajos, veidas toks susimąstęs prieš užmiegant, nubudimas su viltimi sulaukti. Ir taip diena iš dienos. Ir viskas atrodo kitaip… Ta skaudanti tuštuma, kurios maniausi neužpildysianti, pamažėl pildosi, mažėja, nebe taip sopa…

“Ateik, naktie, ir būki mano mylima!
Ateik, pečius apskleidusi tamsiais plaukais,
Palikę vienu du pasaulyje tada,
Žavingomis svajonėmis galėsim žaist.

Pasekdamas tavos širdies plakimą lėtą,
Aš savo liūdesį neramų surimuosiu
Ir, skęsdamas gelmėj tavų akių žvaigždėtų,
Skaitysiu knygą ateities nežinomosios

Ir, tavo mistiniu grožiu apsisvaiginęs,
Klausydamas erdvių simfoninės lopšinės,
Užmigsiu lyg ant sužieduotinės krūtinės.

Ateik, naktie, ir būki mano mylima!
Ateik lengvu žingsniu, ritminga eisena,
Slaptų vestuvių guolin džiaugsmą nešdama.”

Vėl užmerksiu akis laukdama naujos dienos, kurioje būsi tu, mano mylimas ruduo…

Nuotrauka rasta internete

“aš kažkada tikėjaus rasti personažą,

kuriuo galėčiau savo sielą išsakyti…

Bet ką radau tebuvo gestai, mimikos ir žodžiai gražūs

ir tas betikslis blaškymasis scenoje mažytėj..”

Ką su žmogumi padaro didelis miestas? Bejausmiu, tuštybėmis besimėgaujančiu padaru… Ir pūpso tada milžiniški skausmo lašai ant skruostų… Byra žemyn… Pamažėl.. O tada vis grečiau…

Kodėl istorijos negali būti su gražia pabaiga, kaip knygoje “Anne from Avonlea”? Kodėl aš negaliu būti maža mergaite? Aš noriu pas mamą… Priglusti prie jos… Klausytis jos balso ir pasakojimų. Tada tylėti. O galiausiai verkti į jos petį, nes šis gyvenimas man per daug sudėtingas…

Lubų kampe slepiasi pelėsis… Ir jis bus čia dar keturias savaites, kol galiausiai galėsiu užmigti SAVO kambaryje. Tačiau dabar neturiu visiškai savo erdvės… Laukiu stebuklingų, apsvaigusių akimirkų  šokių aikštelėje, kai jausiu muziką kiekviena savo ląstele, užmiršiu apie savo egzistavimą ar buvimą, kuris yra toks primityvus ir varganas - tarnystė pinigams…

Ir čia nieko nėra tikro… Mano draugai yra kažkur, užsiėmę kažkuo (savo gyvenimu, tikriausiai…) ir, mažiausiai, kas jiems rūpi, vieniša ir pasirinkusi neteisingą kelią, pažįstama. O gal atvirkščiai - mėgaujasi žmonės kitų klaidomis…

Pavargau… Pervargau… Noriu tylos… sau ir su savimi….

“I looked at your face I saw that all the love had died
I saw that we had forgotten to take the time
I saw that you couldn’t care less about what you do
Couldn’t care less about the lies
You couldn’t find the time to cry”

(Nelly Furtado “Back in God’s hands”)

Jau lygiai savaitė, kai aš Londone. Retkarčiais ištirpstu lietuje, negaliu atsistebėti švytinčia Canary Wharf didybe ir grožybe, senoviniais pastatais, žmonių įvairumu, mažomis “Off licence” parduotuvėlėmis. Per kelias dienas išmokau orientuotis šiame gigantiškame mieste, jo metro sistemomis, kai kurių autobusų maršrutais. Neskubu įsileisti šio miesto širdin, jo pamilti. Į viską reaguoju pernelyg ramiai ir neskubu sakyti, kad čia mano vieta. Veikiau jaučiuosi kaip stebėtoja ir pamažėle jaukinuosi šį miestą. Rytoj laukia pirmasis darbo interviu… Gal pagaliau baigsis mano bedarbystė ir prasidės stabilesnis gyvenimas, kurio jau taip noriu…

Eilinį kartą stengdamasi supakuoti visus savo daiktus prieš kelionę į Londoną, atsisėdau ant grindų ir beviltiškai žiūrėdama į po visą kambarį pasklidusius batus, sijonus, sukneles, marškinėlius, kelnes, pakabas, nagų lako, kremo šampūno buteliukus, prapliupau ašaromis… Aš pavargau šitaip gyventi. Pastaruosius dvejus metus basčiausi kaip čigonė - iš vieno pasaulio krašto į kitą. Visas mano turtas telpa į vieną lagaminą… O perteklių vis kur nors palieku… Nebemoku prisirišti prie daiktų ir liūdėti, kad tenka vieną ar kitą palikti, nes į lėktuvą teleidžia pasiimti dvidešimt kilogramų… Ir todėl nieko neturiu. O jei turiu, greitai prarandu. Ir, kai galiausiai nustoji kažkur lėkęs, supranti, kad pagaliau reikia kažkokio ramybės uosto, kažko savo…

Naktį čia užsidegus visoms giganto šviesoms, gera sėdėti kažkur pakrantėje ir vėjui leisti nešti mintis, svajones, tylius norus, linkėjimus, maldas, prisiminimus ir iliuzijas… Pasidaro taip lengva ir ramu. Žinau, kad manęs laukia dar visko tiek daug, jaučiu, kad pradėjau eiti teisingu keliu. Buvau užgrūdinta skausmo, nuovylių, melagysčių ir dabar pasidariau daug atsargesnė ir atidesnė. Buvau išmokyta. Todėl dabar galiu sakyti, kad VISOS patirtys, o ypač skaudžios, mus užaugina ir yra vertingos.

Čia prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Niekas nesako, kad bus lengva. Ir nesitikiu. Tik noriu dabar TIKRAI gyventi, o ne plaukti pasroviui ir užmiršti, kas esu ir, ko noriu.  Iš naujo atradau tiek daug nuostabių žmonių ir daugiau jų neprarasiu. Buvau užmiršusi, kaip būti su savimi. O juk visada žinojau. Todėl dabar pasiimsiu skėtį (na ir kas, kad šviečia saulė) ir eisiu pasitikti… savęs…

Nuotraukos Gintarės Turskytės

“I watched you suffer a dull aching pain
Now you’ve decided to show me the same”

Kodėl man šiandieną taip liūdną, ko ašaros byra ir smaugia man gerklę? Kodėl taip bijau ateinančios nakties? Ko vis laukiu ir tikiuosi?

Man patinka liūdesys, kada jis yra nuoširdus, o ne tada, kai jis atsiranda ar gimsta iš kažkokios baimės, nežinojimo ar pasimetimo.

Pražydo ilgesys ašaromis ant mano skruostų. Nežinia ir Nerimas susirangė ant kelių. Keliu akis į dangų laukdama nuraminimo, tačiau tik dideli ir sunkūs lietaus lašai merkia mane… Su vėju siunčiu savo meilę tau, o tu neatsakai… Ar kalnai pasiglemžė tave? Ar šaltis sukaustė?

O kur einu aš? Kur šaukia  mano širdis? Likti? Pasitraukti? Kovoti? Pasiduoti?

Atskrido baltas karvelis, nutūpė į delnus. Atnešė bučinį iš Alpių… Lietus nustojo pliaupęs…

Kartą pamilęs mylėsi visados…

Šiandien įsimintina diena, kurią tikriausiai minėsiu iki amžiaus galo. Pasakysiu gana kategoriškai, bet tiesiai šviesiai: “NEKENČIU nacionalistų/neo-nacių”, kurie tariamai saugo šalį nuo įsibrovėlių. Jei galėčiau, apspjaudyčiau dabar visus, sutrypčiau, apspardyčiau ir išsiųsčiau juos į Sibirą arba tiesiai į Šiaurės ašigalį, kad prišaltų savo idiotiškas galvas prie kokio medžio ar stulpo.

Istorija labai paprasta. Šiandien po darbo su dviračiu nuvažiavau į parką paskaityti knygos ir truputį atsipalaiduoti po šešių valandų, praleistų tiesioginiuose saulės spinduliuose. Įsitaisiau atokiau nuo žmonių, išsiėmiau knygą, šalto vandens butelaitį ir ramiai sau skaitinėjau. Po gero pusvalandžio prisistatė jaunas, patraukliai atrodantis vaikinas ir kažką suburbuliavo suomiškai. Žinoma, aš nesupratau, todėl suomiškai atsiprašiau ir pasakiau, kad nekalbu suomiškai. Jis tikriausiai to ir telaukė. Švilptelėjo ir iš už krūmo pasirodė dar trys panašaus amžiaus bernai: aukšti, gerai pasportavę. Ir tik tada ant vaikinuko kaklo pamačiau kabantį pakabuką - Suomijos herbą.

Kūnu perėjo šiurpas, nes jau žinojau, su kuo susidūriau. Taip taip… Suomijos neonaciai… Dar šį pavasarį mačiau suomių meninį filmą “En kenenkään maa” (No Man’s Land) apie šį judėjimą. Vėliau susibendravau su pagrindinio vaidmens atlikėju ir jo paklausiau, ar tas filmas yra paremtas realiais faktais ir jis pasakė, kad dabar jis pasyvus ir istorija filmui buvo pramanyta. Per radiją prieš kelias dienas girdėjau kaip keli jauni naciai primušė homoseksualą. Ir štai, išaušo tiesos akimirka…

Ne, manęs neprimušė. Net nestumdė. Vadino necenzūriniais žodžiais (suomiškai ir angliškai), iškratė rankinę, paėmė ir išpylė mano vandenį ant knygos, atėmė mano dienos uždarbį - dvidešimt eurų. Taip pat išėmę iš piniginės mano mylimojo nuotrauką tyčiojosi iš jo (bent jau supratau iš mimikų, gestų ir vartojamų necenzūrinių žodžių). Vieną akimirką užplūdo klaiki baimė, kad mane išprievartaus, primuš ir paliks ten negyvai nukraujuoti. Tačiau neišsidaviau bijanti. Kalbėjau angliškai ir sakiau, kad esu čia tik vasarai ir tikrai nepasiliksiu sugriauti jų Suomijos. Dėkoju Dievui, kad jie nepamatė tolėliau prirakinto mano dviračio su penkiasdešimčia kompaktinių diskų - būtų sulaužę diskus ir pavogę dviratį. Vat tada būčiau giliame š… iki nežinia kada…

(nuotr. iš filmo “En kenenkään maa”

Neonaciai nebūtinai turi būti apsirengę išskirtinai. Reikia atidžiau žiūrėti į jų aksesuarus ar tatuiruotes… Mačiau ne vieną ištatuiruotą herbą, tačiau per daug nesibaiminau, nes tikrai netikėjau galinti tapti diskriminacijos auka… O tapau… Kas tie nacionalistai? Plėšikai ir bailiai. Kaip galima šitaip žeminti žmogų? Aš šešias valandas kankinausi saulėje, kad užsidirbčiau tuos prakeiktus dvidešimt eurų… O jiems pakako ateiti ir pasiimti juos kaip niekur nieko. Ir dar - išpilti paskutinį mano vandenį.

Pripažinsiu - buvau išsigandusi, verkiau visą kelią namo (o dviračiu dažniausiai trunku apie keturiasdešimt minučių) ir myniau taip greitai, kad grįžau per pusę laiko anksčiau. Gerai, kad gyvenu su nuostabiais žmonėmis. Jau dabar jaučiuosi daug geriau. Žadėjau niekam nepasakoti apie tai, aks nutiko, tačiau taip parodyčiau tik savo baimę ir bejėgiškumą. Jei pamatysiu tuos nacius gatvėje vėl - iš karto skambinsiu policijai. Gal suma atrodo ne tokia didelė, tačiau moralinė žala daug skaudesnė.

Su palengvėjusia širdimi ir pinigine.

Labanakt.

Paskutinę Escher’io parodos dieną sugebėjome įsigyti bilietus ir prasibrauti pro minias žmonių, kad pamatytume atgabentą ekspoziciją. Ten dirbanti pažįstama sakė, kad ir taip turėjo pratęsti jo parodos laiką, nes buvo tuntai žmonių, plūstančių iš visų kampų ir kampelių, pamatyti jo protą jaukiančių paveikslų.

Dar būdama Turkijoje gerai įsiminiau gatvės prekeivio parduodamus plakatus su viena kitą piešiančiomis rankomis. Tik tada dar nežinojau, kad tai Escher’io piešinys.

Šis olandų kilmės grafikos meistras žavėjosi islamiška architektūra, dievino Italiją. Kiekvienas jo darbas bene tiksli matematinė formulė. Visos linijos yra būtent ten, kur ir turi būti. Ir, kai mėgini suprasti, kur pradžia, o kur pabaiga, pasiklysti, truputį susierzini ir mėgini iš naujo. Negalėjau atsistebėti jo meistriškumu ir tikslumu. Palieku kampelį čia, kad vėl ir vėl galėčiau sugrįžti ir pamėginti iš naujo.

Magiškas triukas - pirmoje nuotraukoje atrodo, kad stoviu tiesiai ant lygių grindų. Tačiau grindys iš tiesų yra nuolydžios. Ir net labai. Argi ne keista? :)